2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Na ką, vasara ir naujų žaidimų nematyt net su žiburiu. Tai nusprendžiau prisimint senesnį žaidimą su gera istorija.
Taigi čia mintis pamąstymui: ar šaudyklė apie karo siaubą iškart hipokritiškas dalykas? Ar žaidimo tikrai gali imtis pozicijos, kad šlykštūs dalykai, ką žmogus daro kitam žmogui racionalizuojamas be jokio kaltes jausmo, kai su savo sekančiu oro įkvėpimu tampa emocionaliai negyvas? Ar jis neatpiginą šią idėją suderindamas su smagiu šaudymu? Ar žaidimas pagrįstai gali verstis mus jaustis kaltas už tai, ko jis liepė mums daryti? 

Spec Ops: linija yra viena iš tų malonių staigmenų, kad ateina karts, nuo karto ,žaidimas su istorija, kuri tikrai mane palietė ir vertė jausti: nuovargį, kaltės jausmą, ir šiaip fiziškai negaluoti (žinau skamba smagiai).
Buvau pasiruošęs dar vienam nacionalistiniam .„realiai“, modernaus karo šaudyklei, ir tai, kad jis vyksta Dubajuje nepadėjo. Jei tai ne priešai rusai, tai turiu būti arabai, tiesa?
Nors Dubajus tikriausiai vertas daugiau nei daugelis kitų vietų ,nes jame gyvena tik turtingi, žmones išnaudojantys, arbai...
Kai nelaimės pranešimas buvo gautas iš vieno amerikiečių pulkininko, kuris buvo mieste padėti išgyvenusiems žmonėms, Delta pajėgų operatorius vardu Walker(is) ir jo du draugai NPC siunčiami pažiūrėti kas vyksta. kadangi tavo du draugai yra „protinguolis“ baltukas ir juodukas, kuris viską sprogdina, aš maniau ,kad žaidimas bus  Bad Company stiliaus, bet kariuomenės šlovinimas išblėso į orą šiek tiek, kai aš pastebėjau, kad žaidime jiems ne ypatingai gerai seksis. Žaidimas gavo  įkvėpimo iš knygos Heart of Darkness,  ta pati istorija įkvėpė Apocalypse Now (filmas).
Grįžtant prie to, ką jau sakiau anksčiau, smagumas nėra universalus veiksnys žaidimuose, nes yra siaubo žaidimai, sukeliantys baimę ir depresiją. Spec Ops: Line beveik galėtų būti klasifikuojamos kaip siaubo žaidimas: jūs esate įstrigę toli nuo namų, beviltiškai stengiatės išgyventi, ir negailestingai susiduria žmogaus tamsia vieta žmogaus širdyje, kiekviename žingsnyje.
Nenoriu  daug spoil`inti, nes aš norėčiau rekomenduoti šį žaidimą, bet sunki vieta ateina, kai Walkeris ir/ar žaidėjas nesąmoningai padaro blogą dalyką. Jaučiausi gana lievai po to, kaip aš sužaidęs Modern Warfare 2 oro ousto sceną su kiekvienu civiliu pakeistas su Bambio (animacinis filmas) mama.
Headshot`ai padaryti, kad žmonių galvos sprogtų, paliekant švarų baltą kaulą išlindusį iš kaklo ir mirties animacijos gana žiaurios,  kai sužeisti priešų kareiviai vartosi ant žemės ir rėkia iš skausmo ir tu gali juos pribaigti, palikt kankintis arba su savo šautuvu išmušti jam visus dantis.
Apie gameplay nėra daug ką rašyti. Žaidimas 3 asmens šaudykle su 2 NPC kuriems galima duoti komandas: snaiperiui nušaut taikinį ,o juodukui numest granatą. Šiaip žaidime daug laiko praleisi prilipęs prie sienos (kaip daugumoj 3 asmens šaudyklių), kulkų žaidime nėra labai daug, todėl jas reikia pataupyti.
Be to kiekvienas sprendimas turi reikšmės ir yra daugiau nei viena pabaiga nors yra pora vietų kur atrodo ,kad yra pasirinkimas, bet jo iš tikro nėra arba jis neturi daug reikšmės. 
Aš rekomenduoju Spec Ops: The Line vien tik dėlto, kad jo istorija turi viską, ko galima norėti iš žaidimo istorijos: geras tempas, nuoseklios veikėjų arkos ir kaip keista modernaus karo žaidimui nužudai mažai užsieniečių, nes pabėgėliai Amerikos kareiviai atėjo pasišaudyt. Šiaip šis žaidimas iškelia gerą klausimą: ar mes tikrai valdome Walkerį ar mes tik atstovaujame paskutinę sveiką savimonę, kai jis vykdo  žiaurius karo nusikaltimus, kai jis silpnai bando racionalizuoti savo veiksmus ir ne viskas šitame pasaulyje juoda ir balta?

Žaidimas geras. Žaiskit :)