Na ką, vasara ir naujų žaidimų nematyt net su žiburiu. Tai nusprendžiau
prisimint senesnį žaidimą su gera istorija.
Taigi čia
mintis pamąstymui: ar šaudyklė apie karo siaubą iškart hipokritiškas dalykas?
Ar žaidimo tikrai gali imtis pozicijos, kad šlykštūs dalykai, ką žmogus daro kitam
žmogui racionalizuojamas be jokio kaltes jausmo, kai su savo sekančiu oro
įkvėpimu tampa emocionaliai negyvas? Ar jis neatpiginą šią idėją suderindamas
su smagiu šaudymu? Ar žaidimas pagrįstai gali verstis mus jaustis kaltas už
tai, ko jis liepė mums daryti?
Spec Ops:
linija yra viena iš tų malonių staigmenų, kad ateina karts, nuo karto ,žaidimas
su istorija, kuri tikrai mane palietė ir vertė jausti: nuovargį, kaltės jausmą,
ir šiaip fiziškai negaluoti (žinau skamba smagiai).
Buvau
pasiruošęs dar vienam nacionalistiniam .„realiai“, modernaus karo šaudyklei, ir
tai, kad jis vyksta Dubajuje nepadėjo. Jei tai ne priešai rusai, tai turiu būti
arabai, tiesa?
Nors Dubajus
tikriausiai vertas daugiau nei daugelis kitų vietų ,nes jame gyvena tik
turtingi, žmones išnaudojantys, arbai...
Kai nelaimės
pranešimas buvo gautas iš vieno amerikiečių pulkininko, kuris buvo mieste
padėti išgyvenusiems žmonėms, Delta pajėgų operatorius vardu Walker(is) ir jo
du draugai NPC siunčiami pažiūrėti kas vyksta. kadangi tavo du draugai yra
„protinguolis“ baltukas ir juodukas, kuris viską sprogdina, aš maniau ,kad
žaidimas bus Bad Company stiliaus, bet kariuomenės šlovinimas išblėso į
orą šiek tiek, kai aš pastebėjau, kad žaidime jiems ne ypatingai gerai seksis.
Žaidimas gavo įkvėpimo iš knygos Heart of Darkness, ta pati
istorija įkvėpė Apocalypse Now (filmas).
Grįžtant
prie to, ką jau sakiau anksčiau, smagumas nėra universalus veiksnys žaidimuose,
nes yra siaubo žaidimai, sukeliantys baimę ir depresiją. Spec Ops: Line beveik
galėtų būti klasifikuojamos kaip siaubo žaidimas: jūs esate įstrigę toli nuo
namų, beviltiškai stengiatės išgyventi, ir negailestingai susiduria žmogaus
tamsia vieta žmogaus širdyje, kiekviename žingsnyje.
Nenoriu
daug spoil`inti, nes aš norėčiau rekomenduoti šį žaidimą, bet sunki vieta
ateina, kai Walkeris ir/ar žaidėjas nesąmoningai padaro blogą dalyką. Jaučiausi
gana lievai po to, kaip aš sužaidęs Modern Warfare 2 oro ousto sceną su
kiekvienu civiliu pakeistas su Bambio (animacinis filmas) mama.
Headshot`ai
padaryti, kad žmonių galvos sprogtų, paliekant švarų baltą kaulą išlindusį iš
kaklo ir mirties animacijos gana žiaurios,
kai sužeisti priešų kareiviai vartosi ant žemės ir rėkia iš skausmo ir
tu gali juos pribaigti, palikt kankintis arba su savo šautuvu išmušti jam visus
dantis.
Apie
gameplay nėra daug ką rašyti. Žaidimas 3 asmens šaudykle su 2 NPC kuriems
galima duoti komandas: snaiperiui nušaut taikinį ,o juodukui numest granatą.
Šiaip žaidime daug laiko praleisi prilipęs prie sienos (kaip daugumoj 3 asmens
šaudyklių), kulkų žaidime nėra labai daug, todėl jas reikia pataupyti.
Be to
kiekvienas sprendimas turi reikšmės ir yra daugiau nei viena pabaiga nors yra
pora vietų kur atrodo ,kad yra pasirinkimas, bet jo iš tikro nėra arba jis
neturi daug reikšmės.
Aš
rekomenduoju Spec Ops: The Line vien tik dėlto, kad jo istorija turi viską, ko
galima norėti iš žaidimo istorijos: geras tempas, nuoseklios veikėjų arkos ir
kaip keista modernaus karo žaidimui nužudai mažai užsieniečių, nes pabėgėliai
Amerikos kareiviai atėjo pasišaudyt. Šiaip šis žaidimas iškelia gerą klausimą:
ar mes tikrai valdome Walkerį ar mes tik atstovaujame paskutinę sveiką
savimonę, kai jis vykdo žiaurius karo nusikaltimus, kai jis silpnai bando
racionalizuoti savo veiksmus ir ne viskas šitame pasaulyje juoda ir balta?
Žaidimas
geras. Žaiskit :)